Moters dienos išvakarėse – rafinuota simfoninė muzika
 
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO, meno vadovas ir vyr. dirigentas G. Rinkevičius)
kviečia į simfoninės muzikos koncertą „Amžinam moteriškumui“. Koncertas įvyks Vilniaus kongresų rūmuose kovo 5 dieną, penktadienį, 19 val. Koncerto svečiai – už 2008 m. veiklą geriausiu Rusijos styginių kvartetu nominuotas Novosibirsko styginių kvartetas „Filarmonica“. Diriguos Martynas Staškus. Programoje A. Schönbergo Koncertas styginių kvartetui ir simfoniniam orkestrui B-dur (pagal G. F. Händelio „Concerto Grosso“ B-dur op. 6 Nr. 7),  I. Stravinskio baleto „Ugnies paukštė“ siuita ir J. Strausso valsai, polkos, maršai.  

 Austrų kompozitorius Arnoldas Schönbergas (1874–1951) savo straipsnyje „Viskas kažkada sugrįžta“ 1948 m. rašė: „Visuomet jaučiau stiprų ilgesį senajam [muzikos] stiliui. Todėl karts nuo karto jis mane nugalėdavo“. Taip, artėjant kompozitoriaus šešiasdešimtmečiui, praeities muzikos įkvėpti gimė trys opusai. Vienas iš jų - pagal Georgo Friedricho Händelio „Concerto grosso“, op. 6 Nr. 7 sukurtas Koncertas styginių kvartetui ir orkestrui B-dur (1933).

Rašydamas Koncertą styginių kvartetui ir orkestrui austrų menininkas gana laisvai elgėsi su poros šimtmečių senumo muzikos kūriniu – tai nebuvo pažodinė aranžuotė ar elementari orkestruotė, bet meniškas ir modernus jos „perskaitymas“ XX a. muzikanto akimis. Šmaikščiai pastebėta, kad G. F. Händelis, vos įžengus pro kūrinio vartus, t.y. suskambus pirmiesiems akordams, čia ir pasilieka. Toliau žengia tik A. Schönbergas, drąsiai keisdamas barokinę harmoniją, tiesmukai įrašydamas „netinkamus“ garsus ir taip suardydamas „tvarkingą“ baroko genijaus partitūrą. Beje, A. Schönbergas nebuvo G. F. Händelio aistringas gerbėjas. Sakoma, kad jis netgi užsidegdavo įniršiu, kai kas nors išdrįsdavo G. F. Händelio vardą paminėti greta J. S. Bacho.

Pavyzdžiui, savo straipsnyje „Naujoji muzika, pasenusi muzika, stilius ir idėja“ 1946 m. jis nedviprasmiškai lygino J. S. Bachą ir G. F. Händelį, akivaizdžiai iškeldamas pirmojo kompozitoriaus genialumą ir įmantraus kontrapunkto meno meistrystę, kurio šešėlyje G. F. Händelis atrodo skurdžiai ir elementariai. O apie savo Koncertą A. Schönbergas yra pasakęs: „Svarbiausia ko siekiau, tai pašalinti hendeliško stiliaus defektus. Panašiai kaip Mozartas pasielgė su Händelio „Mesiju“, aš nusikračiau saujelės moduliacijų ir sekvencijų ir pakeičiau jas tikra medžiaga“.

Koncertas styginių kvartetui ir orkestrui  dažniausiai apibūdinamas kaip kompozitoriaus pokštas, linksmas menininko pašmaikštavimas. Dirigentas Robertas Craftas, ištikimas kompozitoriaus draugas ir pirmasis jo kūrinių atlikėjas Amerikoje, paskutiniaisiais jo gyvenimo metais, yra pasakęs, kad tai „be abejonės energingiausia, linksmiausia, žaismingiausia, švelniausia ir melodingiausia muzika, kada nors sukurta A. Schönbergo“.

***

Šiemet sukanka šimtas metų, kai rusų kompozitorius Igoris Stravinskis (1882–1971) parašė savo garsųjį baletą rusų pasakų motyvais „Ugnies paukštė“. Sergejaus Diagilevo trupė „Rusiškieji baletai“ kūrinio premjerą parodė 1910 m. birželio 25  d. Tai buvo ir I. Stravinskio išgarsėjimo, ir unikalaus XX a. pradžios bendradarbiavimo baleto pasaulyje pradžia (vėliau šiai trupei I. Stravinskis dar sukūrė baletus „Petruška“, „Šventasis pavasaris“, „Pulčinela“, „Vestuvės“).

Baletas „Ugnies paukštė“ iškart sulaukė didžiulio pasisekimo ir kompozitorius nusprendė iš kūrinio atrinkti kelis charakteringus epizodus bei iš jų padaryti orkestrinę siuitą – versiją koncertų scenoms. Taip 1911 m. pasirodė pirmoji „Ugnies paukštės“ siuita. Tačiau populiariausia ir bene dažniausiai koncertų salėse bei garso įrašuose skambanti yra antroji, 1919-ųjų kūrinio versija, kurioje gana stipriai perdirbta autentiška baleto muzika. Siuitą sudaro septynios dalys: Introdukcija – Ugnies paukštė ir jos šokis – Ugnies paukštės variacija – Princesių ratelis – Pragariškas Kaščėjaus šokis – Lopšinė – Finalas, kurias I. Stravinskis iš naujo orkestravo kaip savarankišką išbaigtą kūrinį simfoniniam orkestrui.

***

Šiandien Viena, valsai ir Straussų pavardė yra neatskiriami dalykai. Tačiau ne visi žino tai, jog didysis valsų karalius Johannas  jaunesnysis iš tiesų pasekė savo tėvo – Johanno Strausso vyresniojo pėdomis, kaip ir tėvas kūrė valsus, polkas, maršus, kadrilius. Šie du kompozitoriai neretai painiojami. Dažnai netgi klystama dėl garsiojo „Radeckio maršo“, kuris iš tiesų buvo sukurtas J. Strausso vyresniojo, o ne valsų karaliaus. Johannas Straussas vyresnysis (1804–1849) vos dvidešimties subūrė savo orkestrą, jam rašė muziką vienietiško valso ar vokiškų šokių – polkos, maršo stiliumi ir su kolektyvu važinėjo po visą šalį bei svetur – į Olandiją, Belgiją, Angliją ar Škotiją. Būtent tai jį ir išgarsino tuometinėje Vienoje, J. Straussas vyresnysis buvo netgi laikomas populiariausiu to meto šokių kompozitoriumi. Jo pasinėrimas į pramoginę to laikmečio muziką paskatino to paties imtis ir tris jo sūnus – Johanną jaunesnįjį, Josefą ir Eduardą. Visi trys rašė muziką, griežė šeimos orkestre. Labiausiai pripažintu iš jų tapo Johannas Straussas jaunesnysis (1825–1899), bene labiausiai talentingas ir apdovanotas kūrybiniais gebėjimais. Paradoksalu, bet būtent šio vaiko ateities su muzika jo tėvas pradžioje net negalvojo sieti. Atvirkščiai, jis siekė, kad sūnus darytų bankininko karjerą. Tačiau dar būdamas vaikas Johannas jaunesnysis slapta nuo tėvo mokėsi muzikos, o jo mokytoju buvo tėvo orkestro pirmasis smuikininkas. Pasakojama, kad tai sužinojęs Johannas vyresnysis ne juokais įtūžo... J. Straussas jaunesnysis savo kūrybiniu talentu gerokai pranoko tėvo gebėjimą rašyti muziką ir pakylėjo lengvosios muzikos žanrus – valsus, polkas, maršus į tikras profesionalumo ir meistriškumo viršūnes, o jo palikimą sudaro per 500 įvairių šokio muzikos kūrinių, virš dešimties operų ir operečių.