Londone vyko EUNIC London (Europos sąjungos kultūros institutų tinklo Londone) dviejų dienų kultūros diplomatijos seminaras bei konferencija institutų, kultūros atstovybių ambasadose, EUNIC tinklo veiklos refleksijai, kritikai bei naujoms kultūros diplomatijos kryptims aptarti. Čia pateikiama trumpa renginyje aptartų idėjų santrauka.

 

Pirmoji diena Vengrijos kultūros institute buvo itin neformali ir kolegiška. Trumpai buvo aptarta Westminsterio universiteto parengta Londone veikiančių kultūros institutų bei ambasadų kultūros atstovybių veiklos apklausa, kurioje dalyvavo 13-a Europos šalių kultūros atstovybių. Tyrimas parodė, kad institutai yra priklausomi nuo įvairių vyriausybinių departamentų (kultūros, užsienio, švietimo), tačiau koordinacijos tarp jų trūksta. Tik 24 proc. institutų bei ambasadų darbuotojų savo šalyse dalyvauja mokymuose prieš vykdami dirbti į užsienio šalis. Kritikuota ir veiklos vertinimo sistema, kai nėra bandomas nusakyti santykis tarp to, kiek įtakingas buvo vienas ar kitas projektas, kokia buvo jo kaina ir ar galima buvo pasiekti numatytus tikslus kitomis priemonėmis.

 

Tam tikrą institutų nepasitenkinimą sukėlė ir priekaištai dėl elitiškumo, orientacijos į šiuolaikinius menus – tai, beje, daugelis institutų laiko savo veiklos prioritetu. Prisiminta ir rinkimų Jungtinėje Karalystėje (JK) istorija šių metų gegužį, kai tam tikri Britanijos gyventojų sluoksniai nuolat atakavo politikus dėl migrantų iš Rytų Europos gausos. Ta proga lenkai priminė kultūros sezoną JK „Polska! Year“, kuris kaip tik buvo skiriamas didinti Lenkijos bei lenkų kultūros žinomumą. Čekai paprieštaravo, kad platesnių gyventojų sluoksnių nuomonę galima keisti tik per ilgesnį laiką, didinant šalies bei ypač jos prekinių ženklų žinomumą, su kuriais šie visuomenės sluoksniai dažniausiais susiduria, ir šiame procese Kultūros instituto vaidmuo yra svarbus, tačiau tik vienas šalia kitų.

 

Antroji seminaro dalis buvo skirta patirčių tarp įvairių Europos kultūros institutų pasidalijimui. Įdomiausi buvo kolegų iš Lenkijos kultūros instituto bei Nyderlandų ambasados pasisakymai - į savo projektus investavusių nemažas lėšas.

 

Lenkai kelerius metus aktyviai vykdo lenkų kultūros sezoną „Polska! Year“, kuris buvo pradėtas planuoti nuo 2004 metų, t.y. kai įstojus į Europos Sąjungą lenkai pradėjo plūsti į JK. Įgyvendinus lenkų kultūros JK žinomumo tyrimą paaiškėjo, kad britų meno profesionalai (senoji kuratorių karta) daugiausia žino apie šaltojo karo laikų menininkus, apie kuriuos informacija pasiekdavo per gerai organizuotą sovietinę meno eksporto sistemą. Vienas pirmųjų „Polska! Year“ rengimo žingsnių buvo kelerius metus intensyviai vykę (ir iki šiol tebevykstantys) kuratorių iš JK vizitai,  iš kurių atsirado sezono programa. Sezonas apėmė ne tik Londoną, bet ir kitus didžiuosius bei universitetinius JK miestus – Kembridžą, Oksfordą, Batą, Kenterberį ir kt. JK gyvenanti lenkų diaspora buvo informuojama apie renginius bei skatinama aktyviai dalyvauti, tačiau jų vaidmuo planuojant sezono programą nebuvo didelis. Ketveri pasirengimo ir sezono įgyvendinimo metai kainavo apie 17 – 20 mln. zlotų (įskaitant ir itin aktyvios ir efekyvios reklaminės kampanijos išlaidas – bet be televizinės reklamos). Britų taryba yra paskaičiavusi, kad tokios intensyvios reklaminės kampanijos poveikis trunka kelerius metus.

 

Nyderlandų kultūros diplomatija buvo išreikšta aiškiausiai. Kryptis – kūrybinės industrijos. Menas yra komercija, komercija yra menas. Išsinuomavę Londono centre nedidelę galeriją (nevykdyti projektų ambasadoje buvo daug svarių argumentų: saugumas, prieinamumas, vieta ir t.t.), pasamdę nepriklausomą projektų kuratorių, Nyderlandų diplomatai nuosekliai pristato savo kūrybines industrijas metų bėgyje, projektai sutampa su Londono kultūros renginių kalendoriumi – Londono mados savaite, Londono architektūros festivaliu, Londono dizaino savaite, Frieze muge ir t.t. Renginiai yra specifiškai pritaikyti šiam intensyviam festivalių ir kūrybinių industrijų miestui.

Antrąją dieną Rumunijos kultūros instituto patalpose vyko konferencija „Europos viešosios diplomatijos veiksmingumas“, gerokai formalesnės pasisakymų sesijos, kuriose dalyvavo dabartinis EUNIC prezidentas Horia Roman Patapievici, Kultūros olimpiados 2012 London direktorė Ruth Mackenzie, Europos komisijos kultūros skyriaus vadovė Alison Crabb, Whitechapel galerijos vadovė Iwona Balzwick bei kiti kultūros veikėjai.

 

Vienas įdomiausių  buvo nepriklausomo konsultanto Simono Anholto pasisakymas apie įvairių šalių įvaizdinių koncepcijų kūrimo „spindesį ir skurdą“. Pasak konsultanto, formuoti, įtakoti ir kontroliuoti galima tik tapatybę ir neįmanoma paveikti įvaizdžio, tai yra to, kaip mus suvokia kiti. Tad šiuo tikslu valstybių leidžiami milijonai mokesčių mokėtojų pinigų yra nepateisinami. Pasak Simono Anholto, geresnę reputaciją reikia užsidirbti, ji negali būti sukonstruota be jokio pagrindo ir šalių įvaizdis kinta (gerėja) tikrai ne įvaizdžio gerinimo programų dėka (kurios, pasak pranešėjo, dažnai yra tokios nuobodžios). Antholtas pateikia ir savo receptą: jis kalba apie keturis svarbiuosius „S“ – struktūrą, strategiją, substanciją bei simbolius.

 

Struktūra – tai šalies „prekinio ženklo“ kūrime dalyvaujančios vyriausybinės šakos (užsienio reikalai, viešoji diplomatija, ekonomika, turizmas) bei jų sklandi tarpusavio sąveika. Strategija – tai veikimo gairių numatymas atsakant į svarbiausius klausimus: kuo šalis yra svarbi pasaulyje? Kuo išskirtiniai yra šios šalies žmonės? Kodėl jos negalima ištrinti iš pasaulio žemėlapio? Substancija – tai bene svarbiausia dalis, tai turinys, konkretūs veiksmai darant tai, kas būtina ir gerinant šalies gyventojų kokybę, o ne bandant įtikinti, kad tai jau padaryta. Simboliniai veiksmai gali būti veiksmingi tada, kai jau yra įvykę pozityvūs šalies gyvenimo pokyčiai, o įvaizdžio (tai yra to, kaip suvokia mus kiti) pozityvėjimas gerokai atsilieka nuo šių pokyčių, kadangi įvaizdis kinta itin lėtai. Tokiu atveju gali pagelbėti ir kūrybinga įvaizdžio gerinimo politika. Savo trumpą ir turiningą pasisakymą Anholtas baigė gana prieštaringa mintimi. Jo nuomone, svarbu yra mąstyti universaliomis kategorijomis, identifikuoti bent 25-is svarbius visuomeninius dalykus, rūpinčius žmonijai.

 

EUNIC Londono grupė veikia itin aktyviai ir sėkmingai dėl įvairių: bendros pastangos yra žymiai efektyvesnės pristatant egzistuojančią Europos šalių įvairovę Jungtinėje Karalystėje, šalyje, kur mokytis antrosios kalbos nėra privaloma iki 14 metų, verstinė literatūra sudaro tik 4 proc. leidybos ir dominuoja išimtinai anglakalbė dramaturgija. Tokiose šalyse daugiašalė kultūros diplomatija yra žymiai efektyvesnė nei dvišalė, veikiant kartu yra lengviau prisibelsti iki didžiųjų Londono meno institucijų.

 

Jau yra kuriamos EUNIC tradicijos – intensyvi Londono grupės veikla lėmė tokių pasikartojančių renginių atsiradimą kaip Europos šalių dokumentikos festivalis (organizuojamas kiekvieną lapkritį Cinè lumiere bei kituose kultūros organizacijose), Europos literatūros vakaras (organizuojamas kiekvieną gegužį kartu su Britų biblioteka), DancEUnion – šiuolaikinio šokio festivalis, organizuotas 2008 metais bei rengiamas 2011 metais kartu su Southbank centru, itin sėkminga dizaino paroda „Pagiriamasis žodis šešėliams“ Viktorijos ir Alberto muziejuje Dizaino savaitės metu ir pan.

 

Po dviejų seminaro dienų jo dalyviai (tikrai ne visi) atsargiai pritarė tvyrančiai nuostatai, kad refleksyvusis, „kritinis“ bei „savikritinis“ kultūros diplomatijos elementas yra labai svarbus. Reikėtų vengti propagandinių projektų, kurie būtų „mūsų“ tiesos sakomos „jiems“, neatskleidžiančios platesnių kontekstų ir neįžiebiant diskusijų. Tokių projektų mažosios Europos šalys – ir Lietuva tarp jų - yra organizavusios ne vieną ir dažnai jie nesukelia didesnio atgarsio.

 

Akivaizdu, kad kultūros institutai dažnai sulaukia priekaištų dėl šiuolaikiniams menams teikiamo svarbaus prioriteto (kai kultūros diplomatija tampa meno diplomatija), tai pat,  kad neatsižvelgiama į tam tikrus politinius prioritetus (klimato kaita, tarpkultūrinis dialogas ir pan.). Bet neilga EUNIC patirtis rodo, kad šių prioritetų įsitvirtinimas keičia menininko funkciją, paverčiant jį ik „priemone“ tikslams pasiekti, o kultūros ar meno projektai tampa formalūs ir nefunkcionalūs.

 

Daiva Parulskienė
Kultūros atašė JK